1 Varför, HERRE, står du så långt ifrån och fördöljer dig i nödens tider?

2 Genom de ogudaktigas övermod måste den arme lida. Må de fångas i de ränker som de hava uttänkt!

3 Ty den ogudaktige berömmer sig av sin själs lystnad, och den rovgirige talar förgripligt och föraktar HERREN.

4 Den ogudaktige säger i sitt högmod: »Han frågar icke därefter.» »Det finnes ingen Gud», så äro alla hans tankar.

5 Trygga äro alltid hans vägar, dina domar gå högt över hans blickar; alla sina ovänner räknar han för intet.

6 Han säger i sitt hjärta: »Jag skall icke vackla, över mig skall i evighet ingen olycka komma.»

7 Hans mun är full av förbannelse, av svek och förtryck; hans tunga gömmer olycka och fördärv.

8 Han lägger sig i försåt vid gårdarna, i lönndom vill han dräpa den oskyldige; hans ögon lura på den olycklige.

9 Han ligger i försåt på lönnligt ställe, såsom ett lejon i sitt snår, han ligger i försåt för att gripa den arme; han griper den arme, i det han drager honom in i sitt nät.

10 Han trycker sig ned, han ligger på lur, och de olyckliga falla i hans klor.

11 Han säger i sitt hjärta: »Gud förgäter det, han har dolt sitt ansikte, han ser det aldrig.»

12 Stå upp, HERRE; Gud, upplyft din hand, förgät icke de arma.

13 Varför skall den ogudaktige få förakta Gud och säga i sitt hjärta att du icke frågar därefter?

14 Du har ju sett det, ty du giver akt på olycka och jämmer, för att taga det i din hand. Åt dig överlämnar den olycklige sin sak; du blev den faderlöses hjälpare.

15 Bryt sönder den ogudaktiges arm, och hemsök de ondas ogudaktighet, så att du icke mer finner den.

16 Ja, HERREN är konung alltid och evinnerligen; hedningarna utrotas ur hans land.

17 De ödmjukas trängtan hör du, HERRE; du gör deras hjärtan ståndaktiga; du låter ditt öra giva akt

18 för att skaffa den faderlöse och förtryckte rätt, så att människor, komna av jord, ej längre vålla skräck.

1 Viešpatie, kodėl stovi toli, kodėl nelaimės metu slepiesi?

2 Bedievis didžiuojasi ir persekioja vargšą; tepakliūna jie į pinkles, savo sumanytas.

3 Nedorėlis giriasi savo širdies pageidimais, gobšuolis didžiuojasi ir niekina Viešpatį.

4 Nedorėlis išdidžiu veidu neieško Dievo, nėra Dievo jo mintyse.

5 Jam viskas sekasi, per toli nuo jo Tavo sprendimai, jis visus savo priešus niekais laiko.

6 Jis tarė savo širdyje: "Niekas manęs nepajudins, niekada manęs neištiks nelaimė".

7 Jo burna pilna keiksmų, smurto, apgaulės; po jo liežuviu­nelaimė ir tuštybė.

8 Tyko prie kelio kur įlindęs, iš pasalų nekaltąjį žudo. Jis seka akimis varguolį,

9 tūno pasislėpęs kaip liūtas tankynėje, vargšą kėsinasi sugauti; jis sugauna vargšą ir įtraukia į savo tinklą.

10 Pasilenkia, atsigula, vargšai krinta į jo galingus nagus.

11 Jis tarė savo širdyje: "Dievas pamiršo, Jis nusigręžė, nieko nematys".

12 Viešpatie, pakilk, Dieve, pakelk savo ranką, neužmiršk vargdienių!

13 Ko gi nedorėlis prieš Dievą burnoja? Jis tarė savo širdyje: "Tu nepareikalausi".

14 Tu matai tai, nes žiūri į vargą ir skausmą, kad atlygintum savo ranka. Vargšas atsiduoda Tau, Tu esi našlaičių globėjas.

15 Sulaužyk ranką bedieviui ir nedorėliui atlygink už jo nedorumą, kol neliks iš jo nieko.

16 Viešpats yra Karalius per amžių amžius, iš Jo žemės pagonys išnyks.

17 Nuolankiųjų troškimą Tu girdi, sustiprini jų širdis, atkreipi savo ausį,

18 kad gintum našlaičio ir prispaustojo teises, kad žemės žmogus daugiau nebesiautėtų.