1 Eis que o Senhor, Deus dos exércitos, vai tirar de Jerusalém e de Judá todo sustentáculo, todo recurso: toda a reserva de pão e toda a reserva de água,
2 o valente e o guerreiro, o juiz e o profeta, o adivinho e o ancião,
3 o chefe de cinqüenta, o grande e o conselheiro, aquele que possui segredos, e se dedica aos sortilégios.
4 Por príncipes eu lhes darei meninos, e adolescentes deterão o poder sobre eles.
5 Os povos se maltratarão uns aos outros, cada um {atormentará} seu próximo: o jovem insultará o velho, e o vilão, o nobre.
6 Um homem se aproximará de outro e dirá: Tu tens um manto na casa de teu pai; é mister que sejas nosso príncipe; toma sob teu poder esta ruína.
7 O outro, então, protestará: Eu não posso curar estas chagas; e em minha casa não há nem pão nem manto; não me façais príncipe do povo.
8 Jerusalém, com efeito, ameaça ruína, e Judá se desmorona, porque suas palavras e suas ações se opõem ao Senhor, e desafiam os olhares de sua majestade.
9 Sua parcialidade testemunha contra eles; ostentam seus pecados {como Sodoma}, em vez de escondê-los. Ai deles, porque causam dano a si mesmos.
10 Feliz o justo, para ele o bem; ele comerá o fruto de suas obras.
11 Ai do ímpio, para ele o mal; porque ele será tratado segundo as suas obras.
12 O meu povo é oprimido por tiranos caprichosos, e cobradores de impostos o dominam. Povo meu, teus guias te desencaminham, destroem o caminho por onde tu passas.
13 O Senhor se levanta para acusar, e se ergue para julgar seu povo.
14 O Senhor entra em juízo contra os anciãos e os magistrados de seu povo. Fostes vós que devorastes a vinha, o espólio do pobre está em vossas casas.
15 Por que razão calcais aos pés o meu povo, e maltratais a face dos pobres?, declara o Senhor Deus dos exércitos.
16 E o Senhor disse: Já que são pretensiosas as filhas de Sião, e andam com o pescoço emproado, fazendo acenos com os olhos, e caminham com passo afetado, fazendo retinir as argolas de seus tornozelos,
17 o Senhor tornará sua cabeça calva e desnudará sua fronte.
18 Naquele tempo o Senhor lhes tirará as jóias, as argolas, os colares, as lúnulas,
19 os brincos, os braceletes e os véus,
20 os diademas, as cadeias, os cintos, os frascos de perfumes e os amuletos,
21 os anéis e os pingentes da fronte,
22 os vestidos de festa, os mantos, as gazas e as bolsas,
23 os espelhos, as musselinas, os turbantes e as mantilhas.
24 E então, em lugar de perfume, haverá podridão, em lugar de cinto, uma corda, em lugar de cabelos encrespados, uma cabeça raspada, em lugar do largo manto, um cilício, uma cicatriz em lugar da beleza.
25 Teus varões tombarão à espada, e teus bravos, na batalha.
26 Suas portas gemerão e se lastimarão; e ela, despojada, sentar-se-á por terra.
1 Štai Viešpats, kareivijų Dievas, atims iš Jeruzalės ir Judo ramstį ir lazdą, duonos ir vandens atsargas,
2 karžygį ir karį, teisėją ir pranašą, žynį ir vyresnįjį,
3 penkiasdešimtininką ir kilmingąjį, patarėją, įgudusį amatininką ir iškalbingą kalbėtoją.
4 Vaikai bus jų kunigaikščiai, juos valdys kūdikiai.
5 Žmonės skriaus vienas kitą, net savo artimą. Vaikai bus pasipūtę prieš vyresniuosius, niekam tikę prieš kilminguosius.
6 Tada žmogus, nutvėręs savo brolį iš tėvo namų, sakys: "Tu dar turi apsiaustą, būk mūsų vadas. Šie griuvėsiai tebūna tavo valdžioje".
7 Jis atsakys: "Aš nesu gydytojas, mano namuose nėra nei duonos, nei drabužių. Nedarykite manęs tautos vadu".
8 Jeruzalė ir Judas kris, nes jų žodžiai ir darbai priešingi Viešpačiui; jie erzina Jo šlovės akis.
9 Jų veido išraiška liudija prieš juos. Jie nesislėpdami nuodėmiauja kaip Sodomos gyventojai. Vargas jiems! Jie patys sau užtraukia nelaimę.
10 Sakykite teisiesiems, kad jiems bus gerai, nes jie naudosis savo darbų vaisiais.
11 Vargas nedorėliui! Jam bus atlyginta pagal jo darbus.
12 Mano tauta! Vaikai juos spaudžia, moterys jiems viešpatauja. O mano tauta! Tavo vedliai tave suvedžioja ir veda klaidingu taku.
13 Viešpats keliasi daryti teismo ir teisti tautas.
14 Viešpats teis vyresniuosius ir savo tautos kunigaikščius. "Jūs jau prarijote vynuogyną. Beturčių nuosavybė yra jūsų namuose.
15 Ką galvojate, skriausdami mano tautą ir daužydami beturčiams per veidus?"klausia Viešpats, kareivijų Dievas.
16 Viešpats sako: "Kadangi Siono dukterys išdidžiai vaikščioja, ištiesusios kaklus, mėto geidulingus žvilgsnius, eidamos mažais žingsneliais, skambina kojų žiedais,
17 Viešpats apdengs Siono dukterų galvas šašais ir apnuogins jas".
18 Tą dieną Viešpats nuplėš jų papuošalus: kojų grandinėles, kaktos juosteles ir mėnuliukus;
19 grandinėles, apyrankes ir šydus;
20 vainikėlius, kojų papuošalus, puošnias juostas, kvepalų dėžutes ir auskarus;
21 pirštų ir nosies žiedus,
22 išeiginius rūbus ir apsiaustus; skareles ir pinigines,
23 veidrodėlius, plono lino drabužius, galvos kaspinus ir skraistes.
24 Vietoje kvepalų bus smarvė, vietoje juostosvirvė; vietoje gražios šukuosenosplikė, vietoje apsiaustoašutinė; vietoje grožioįdeginta žymė.
25 Tavo vyrai kris nuo kardo, o tavo karžygiaikovoje.
26 Jos vartai aimanuos ir gedės, apleista ji sėdės ant žemės.