1 Crônicas 12 - Bíblia Online

Eis os que foram juntar-se a Davi, em Siceleg, quando ainda devia conservar-se longe de Saul, filho de Cis; estão contados entre os homens valentes que lhe prestaram auxílio durante a guerra. 
Eram arqueiros, exercitados em lançar pedras, tão bem com a mão esquerda como com a direita, e a atirar flechas com o arco; eram irmãos de Saul, de Benjamim. 
Seus chefes eram Aieser, em seguida Joás, ambos filhos de Samaa, de Gabaa; Jaziel e Falet, filhos de Azmot; Baraca; Jeú, de Anatot; 
Samaías, de Gabaon, valente entre os trinta e chefe dos trinta; Jeremias; Jeeziel; Joanã; Jezabad, de Gedera; Eluzai; Jerimut; Baalia; Samaria; 
Safatia, de Haruf; 
Elcana, Jesia, Azareel, Joeser e Jesbão, filhos de Coré; 
Joela e Zabadia, filhos de Jeroão, de Gedor. 
Homens valentes dos gaditas passaram para Davi nas cavernas do deserto, guerreiros exercitados no combate, que sabiam manejar o escudo e a lança; tinham o aspecto de leões e a agilidade das gazelas das montanhas. 
Ezer era seu chefe; Obdias, o segundo; Eliab, o terceiro; 
Masmana, o quarto; Jeremias, o quinto; 
Eti, o sexto; Eliel, o sétimo; 
Joanã, o oitavo; Elzebad, o nono; 
Jeremias, o décimo; Macbanai, o undécimo. 
Eram estes os filhos de Gad, chefes do exército; o menor deles, sozinho, podia vencer cem; o mais forte, mil. 
Foram eles que atravessaram o Jordão, no primeiro mês, quando o rio costuma transbordar em todo o seu curso, e que puseram em fuga todos os habitantes dos vales, a leste e a oeste. 
Houve também filhos de Benjamim e de Judá, que vieram aliar-se a Davi nas cavernas. 
Davi saiu-lhes ao encontro e lhes disse: Se é como amigos que vindes a mim, para me prestar auxílio, eu estou unido de coração convosco; mas, se é para me trair e me entregar aos inimigos, enquanto minhas mãos estão limpas de toda violência, que o Deus de nossos pais o veja e faça justiça. 
Então o espírito entrou em Amasaí, chefe dos trinta, o qual disse: A ti, Davi, e contigo, filho de Isaí! Paz, paz a ti e àquele que te protege, porque teu Deus te presta auxílio. Davi recebeu-os e lhes deu um lugar entre os chefes do bando. 
De Manassés também passaram homens para o lado de Davi, quando ele foi, com os filisteus, fazer guerra a Saul. Contudo, não socorreram os filisteus, porque, depois de se reunirem em conselho, os príncipes dos filisteus, despediram Davi, dizendo: Ele passará para o lado de seu mestre Saul, com perigo de nossas cabeças. 
Quando voltou a Siceleg, homens de Manassés juntaram-se a ele: Ednas, Jozabad, Jediel, Miguel, Jozabad, Eliú e Salati, chefes de milhares de homens de Manassés. 
Ajudaram Davi contra os bandos de saqueadores, porque todos eram homens valentes, e foram chefes no exército. 
Todos os dias, vinham homens a Davi para auxiliá-lo, tanto que, por fim, ele teve um grande exército, como um exército de Deus. 
Este é o número dos homens equipados para a guerra que foram ter com Davi, em Hebron, para transferir-lhe o reino de Saul, segundo a ordem do Senhor: 
filhos de Judá, portadores de escudo e lança: 6.800, armados para a guerra. 
Dos filhos de Simeão, 7.100 valentes guerreiros. 
Dos filhos de Levi, 4.600; 
Jojada, chefe da casa de Aarão, com 3.700 homens, 
e Sadoc, jovem e valente guerreiro, e a casa de seu pai, 22 chefes. 
Dos filhos de Benjamim, irmãos de Saul, 3.000; pois, até então, a maior parte deles guardava fidelidade à casa de Saul. 
Dos filhos de Efraim, 20.800 guerreiros conhecidos pela sua valentia nas suas famílias. 
Da meia tribo de Manassés, 18.000, que foram nominalmente designados para ir proclamar Davi rei. 
Dos filhos de Issacar, que tinham o senso da oportunidade e sabiam o que Israel devia fazer, 200 chefes e todos os seus irmãos sob suas ordens. 
De Zabulon, 50.000, em estado de ir para o exército, preparados para o combate, perfeitamente equipados com todas as armas, prontos para socorrer Davi, de coração resoluto. 
De Neftali, 1.000 chefes e, com eles, 37.000 homens levando escudo e lança. 
Dos danitas, 28.600 homens, prontos para se pôr em linha de batalha. 
De Aser, aptos para o serviço militar e preparados para o combate, 40.000. 
E, do outro lado do Jordão, dos rubenitas, dos gaditas e da meia tribo de Manassés, em perfeito equipamento de armas de guerra, 120.000. 
Todos esses homens de guerra, prontos para se formarem em linha de batalha, vieram de coração sincero a Hebron, para aclamar Davi rei de todo o Israel. E todo o restante de Israel estava igualmente unânime em aclamar Davi rei. 
Permaneceram ali, três dias com Davi, comendo e bebendo, porque seus irmãos lhes tinham preparado víveres. 
Ademais, os que moravam perto deles, até Issacar, Zabulon e Neftali, traziam-lhes víveres, sobre jumentos, camelos, mulas e bois, farinha, massa de figos, tortas de uvas, vinho, óleo, bois, ovelhas em abundância; porque havia alegria em Israel. 

Šitie atėjo pas Dovydą į Ciklagą, kai jis dar turėjo slėptis nuo Kišo sūnaus Sauliaus; jie priklausė prie karžygių ir padėjo jam kovose. 
Jie buvo ginkluoti lankais ir sugebėjo tiek dešiniąja, tiek kairiąja ranka svaidyti akmenis bei šaudyti strėlėmis; jie buvo Sauliaus giminaičiai iš Benjamino giminės. 
Ahiezeras buvo jų vadas, po to Jehoašas, abu Šemavos iš Gibėjos sūnūs; Azmaveto sūnūs­Jezielis ir Peletas, Beracha ir anatotietis Jehuvas; 
gibeonietis Išmaja­karžygys, trisdešimties viršininkas; gederiečiai Jeremija, Jahazielis, Johananas ir Jehozabadas; 
harifai Eluzajas, Jerimotas, Bealija, Šemarijas ir Šefatijas; 
koritai Elkana, Išijas, Azarelis, Joezeras ir Jašobamas; 
Jerohamo sūnūs­Joela ir Zebadija iš Gedoro. 
Dovydui besislapstant dykumoje, jo pusėn perėjo Gado giminės narsūs vyrai, patyrę kariai, tinkami karo žygiui, sugebą vartoti skydą ir ietį. Savo narsumu jie prilygo liūtui, o eiklumu­kalnų gazelei. 
Vyriausiasis iš jų buvo Ezeras, antras­Abdija, trečias­Eliabas, 
ketvirtas­Mišmana, penktas­ Jeremija, 
šeštas­Atajas, septintas­Elielis, 
aštuntas­Johananas, devintas­Elzabadas, 
dešimtas­Jeremijas, vienuoliktas­Machbanajas. 
Šitie buvo gadų kariuomenės vadai, vadovavę nuo šimto iki tūkstančio kareivių. 
Jie persikėlė per Jordaną, kai upė buvo išsiliejusi iš savo krantų pirmą metų mėnesį, ir privertė trauktis visus iš slėnių į rytus ir į vakarus. 
Kai kurie iš Benjamino ir Judo karių atėjo pas Dovydą į tvirtovę. 
Dovydas išėjo jų pasitikti ir kalbėjo jiems: "Jei atėjote pas mane taikingai, norėdami man padėti, aš nuoširdžiai priimsiu jus, o jei atėjote mane išduoti priešams, nors aš jums nieko blogo nepadariau, tegul mūsų tėvų Dievas mato ir teisia". 
Tuomet dvasia nužengė ant Amasajo, jų vyriausiojo, ir jis tarė: "Dovydai, Jesės sūnau, mes tavo ir su tavimi! Ramybė tau ir ramybė tavo pagalbininkams, nes tau padeda tavo Dievas!" Tuomet Dovydas juos priėmė ir paskyrė savo kariuomenės būrių viršininkais. 
Ir iš Manaso giminės kai kurie perėjo į Dovydo pusę, kai jis atžygiavo su filistinais prieš Saulių. Tačiau jis nekovojo drauge su jais, nes filistinų kunigaikščiai pasitarė ir pasiuntė jį atgal, sakydami: "Ant mūsų galvų jis pereis į savo valdovo Sauliaus pusę". 
Dovydui žygiuojant į Ciklagą, iš Manaso pusės perėjo Adnachas, Jehozabadas, Jediaelis, Mykolas, Jehozabadas, Elihuvas ir Ciletajas, Manaso tūkstantininkai. 
Jie padėjo Dovydui prieš užpuolikus, nes jie visi buvo narsūs vyrai ir kariuomenės vadai. 
Kas dieną žmonės ateidavo pas Dovydą padėti jam; susidarė didelė kariuomenė, lyg Dievo kariuomenė. 
Dovydui esant Hebrone, didelis skaičius ginkluotų karių atvyko jam atiduoti Sauliaus karalystę pagal Viešpaties pažadą. 
Judo ginkluotų skydais ir ietimis vyrų buvo šeši tūkstančiai aštuoni šimtai; 
Simeono­septyni tūkstančiai šimtas, 
Levio­keturi tūkstančiai šeši šimtai. 
Be to, aaronitų vado Jehojados­ trys tūkstančiai septyni šimtai, 
Cadoko, narsaus ir pasižymėjusio jaunuolio, ir jo tėvo namų­ dvidešimt du vadai; 
Benjamino, Sauliaus giminaičių,­trys tūkstančiai; iki to laiko dauguma iš jų buvo ištikimi Sauliui. 
Efraimo­dvidešimt tūkstančių aštuoni šimtai narsių, pagarsėjusių vyrų. 
Iš pusės Manaso giminės­aštuoniolika tūkstančių, pašauktų vardais, atvyko paskelbti Dovydą karaliumi. 
Isacharo vyrų, kurie suprato laikus ir žinojo, ką Izraelis turi daryti, atvyko du šimtai viršininkų su visais savo kariais; 
Zabulono patyrusių, patikimų ir ginkluotų karių­penkiasdešimt tūkstančių, pasiryžusių padėti Dovydui. 
Naftalio­tūkstantis vadų ir trisdešimt septyni tūkstančiai ginkluotų skydais ir ietimis vyrų; 
Dano patyrusių karių­dvidešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai; 
Ašero tinkamų karo žygiui karių­ keturiasdešimt tūkstančių; 
Iš kitos Jordano pusės rubenų, gadų ir pusės Manaso giminės tinkamai ginkluotų karių­šimtas dvidešimt tūkstančių. 
Visi šitie kariai, galintys eiti rikiuotėje, atėjo į Hebroną, pasiryžę paskelbti Dovydą viso Izraelio karaliumi. Visi kiti izraelitai taip pat buvo vieningai nusiteikę paskelbti Dovydą karaliumi. 
Pas Dovydą jie buvo tris dienas, valgydami ir gerdami, nes jų broliai buvo aprūpinę juos. 
Net Isacharo, Zabulono ir Naftalio kaimynai asilais, kupranugariais, mulais ir jaučiais gabeno jiems maisto: figų papločių, džiovintų vynuogių, vyno, aliejaus ir daugybę avių; džiaugsmas buvo visame Izraelyje. 

1 Crônicas 13

Eis os que foram juntar-se a Davi, em Siceleg, quando ainda devia conservar-se longe de Saul, filho de Cis; estão contados entre os homens valentes que lhe prestaram auxílio durante a guerra. 
Eram arqueiros, exercitados em lançar pedras, tão bem com a mão esquerda como com a direita, e a atirar flechas com o arco; eram irmãos de Saul, de Benjamim. 
Seus chefes eram Aieser, em seguida Joás, ambos filhos de Samaa, de Gabaa; Jaziel e Falet, filhos de Azmot; Baraca; Jeú, de Anatot; 
Samaías, de Gabaon, valente entre os trinta e chefe dos trinta; Jeremias; Jeeziel; Joanã; Jezabad, de Gedera; Eluzai; Jerimut; Baalia; Samaria; 
Safatia, de Haruf; 
Elcana, Jesia, Azareel, Joeser e Jesbão, filhos de Coré; 
Joela e Zabadia, filhos de Jeroão, de Gedor. 
Homens valentes dos gaditas passaram para Davi nas cavernas do deserto, guerreiros exercitados no combate, que sabiam manejar o escudo e a lança; tinham o aspecto de leões e a agilidade das gazelas das montanhas. 
Ezer era seu chefe; Obdias, o segundo; Eliab, o terceiro; 
Masmana, o quarto; Jeremias, o quinto; 
Eti, o sexto; Eliel, o sétimo; 
Joanã, o oitavo; Elzebad, o nono; 
Jeremias, o décimo; Macbanai, o undécimo. 
Eram estes os filhos de Gad, chefes do exército; o menor deles, sozinho, podia vencer cem; o mais forte, mil. 
Foram eles que atravessaram o Jordão, no primeiro mês, quando o rio costuma transbordar em todo o seu curso, e que puseram em fuga todos os habitantes dos vales, a leste e a oeste. 
Houve também filhos de Benjamim e de Judá, que vieram aliar-se a Davi nas cavernas. 
Davi saiu-lhes ao encontro e lhes disse: Se é como amigos que vindes a mim, para me prestar auxílio, eu estou unido de coração convosco; mas, se é para me trair e me entregar aos inimigos, enquanto minhas mãos estão limpas de toda violência, que o Deus de nossos pais o veja e faça justiça. 
Então o espírito entrou em Amasaí, chefe dos trinta, o qual disse: A ti, Davi, e contigo, filho de Isaí! Paz, paz a ti e àquele que te protege, porque teu Deus te presta auxílio. Davi recebeu-os e lhes deu um lugar entre os chefes do bando. 
De Manassés também passaram homens para o lado de Davi, quando ele foi, com os filisteus, fazer guerra a Saul. Contudo, não socorreram os filisteus, porque, depois de se reunirem em conselho, os príncipes dos filisteus, despediram Davi, dizendo: Ele passará para o lado de seu mestre Saul, com perigo de nossas cabeças. 
Quando voltou a Siceleg, homens de Manassés juntaram-se a ele: Ednas, Jozabad, Jediel, Miguel, Jozabad, Eliú e Salati, chefes de milhares de homens de Manassés. 
Ajudaram Davi contra os bandos de saqueadores, porque todos eram homens valentes, e foram chefes no exército. 
Todos os dias, vinham homens a Davi para auxiliá-lo, tanto que, por fim, ele teve um grande exército, como um exército de Deus. 
Este é o número dos homens equipados para a guerra que foram ter com Davi, em Hebron, para transferir-lhe o reino de Saul, segundo a ordem do Senhor: 
filhos de Judá, portadores de escudo e lança: 6.800, armados para a guerra. 
Dos filhos de Simeão, 7.100 valentes guerreiros. 
Dos filhos de Levi, 4.600; 
Jojada, chefe da casa de Aarão, com 3.700 homens, 
e Sadoc, jovem e valente guerreiro, e a casa de seu pai, 22 chefes. 
Dos filhos de Benjamim, irmãos de Saul, 3.000; pois, até então, a maior parte deles guardava fidelidade à casa de Saul. 
Dos filhos de Efraim, 20.800 guerreiros conhecidos pela sua valentia nas suas famílias. 
Da meia tribo de Manassés, 18.000, que foram nominalmente designados para ir proclamar Davi rei. 
Dos filhos de Issacar, que tinham o senso da oportunidade e sabiam o que Israel devia fazer, 200 chefes e todos os seus irmãos sob suas ordens. 
De Zabulon, 50.000, em estado de ir para o exército, preparados para o combate, perfeitamente equipados com todas as armas, prontos para socorrer Davi, de coração resoluto. 
De Neftali, 1.000 chefes e, com eles, 37.000 homens levando escudo e lança. 
Dos danitas, 28.600 homens, prontos para se pôr em linha de batalha. 
De Aser, aptos para o serviço militar e preparados para o combate, 40.000. 
E, do outro lado do Jordão, dos rubenitas, dos gaditas e da meia tribo de Manassés, em perfeito equipamento de armas de guerra, 120.000. 
Todos esses homens de guerra, prontos para se formarem em linha de batalha, vieram de coração sincero a Hebron, para aclamar Davi rei de todo o Israel. E todo o restante de Israel estava igualmente unânime em aclamar Davi rei. 
Permaneceram ali, três dias com Davi, comendo e bebendo, porque seus irmãos lhes tinham preparado víveres. 
Ademais, os que moravam perto deles, até Issacar, Zabulon e Neftali, traziam-lhes víveres, sobre jumentos, camelos, mulas e bois, farinha, massa de figos, tortas de uvas, vinho, óleo, bois, ovelhas em abundância; porque havia alegria em Israel. 

Šitie atėjo pas Dovydą į Ciklagą, kai jis dar turėjo slėptis nuo Kišo sūnaus Sauliaus; jie priklausė prie karžygių ir padėjo jam kovose. 
Jie buvo ginkluoti lankais ir sugebėjo tiek dešiniąja, tiek kairiąja ranka svaidyti akmenis bei šaudyti strėlėmis; jie buvo Sauliaus giminaičiai iš Benjamino giminės. 
Ahiezeras buvo jų vadas, po to Jehoašas, abu Šemavos iš Gibėjos sūnūs; Azmaveto sūnūs­Jezielis ir Peletas, Beracha ir anatotietis Jehuvas; 
gibeonietis Išmaja­karžygys, trisdešimties viršininkas; gederiečiai Jeremija, Jahazielis, Johananas ir Jehozabadas; 
harifai Eluzajas, Jerimotas, Bealija, Šemarijas ir Šefatijas; 
koritai Elkana, Išijas, Azarelis, Joezeras ir Jašobamas; 
Jerohamo sūnūs­Joela ir Zebadija iš Gedoro. 
Dovydui besislapstant dykumoje, jo pusėn perėjo Gado giminės narsūs vyrai, patyrę kariai, tinkami karo žygiui, sugebą vartoti skydą ir ietį. Savo narsumu jie prilygo liūtui, o eiklumu­kalnų gazelei. 
Vyriausiasis iš jų buvo Ezeras, antras­Abdija, trečias­Eliabas, 
ketvirtas­Mišmana, penktas­ Jeremija, 
šeštas­Atajas, septintas­Elielis, 
aštuntas­Johananas, devintas­Elzabadas, 
dešimtas­Jeremijas, vienuoliktas­Machbanajas. 
Šitie buvo gadų kariuomenės vadai, vadovavę nuo šimto iki tūkstančio kareivių. 
Jie persikėlė per Jordaną, kai upė buvo išsiliejusi iš savo krantų pirmą metų mėnesį, ir privertė trauktis visus iš slėnių į rytus ir į vakarus. 
Kai kurie iš Benjamino ir Judo karių atėjo pas Dovydą į tvirtovę. 
Dovydas išėjo jų pasitikti ir kalbėjo jiems: "Jei atėjote pas mane taikingai, norėdami man padėti, aš nuoširdžiai priimsiu jus, o jei atėjote mane išduoti priešams, nors aš jums nieko blogo nepadariau, tegul mūsų tėvų Dievas mato ir teisia". 
Tuomet dvasia nužengė ant Amasajo, jų vyriausiojo, ir jis tarė: "Dovydai, Jesės sūnau, mes tavo ir su tavimi! Ramybė tau ir ramybė tavo pagalbininkams, nes tau padeda tavo Dievas!" Tuomet Dovydas juos priėmė ir paskyrė savo kariuomenės būrių viršininkais. 
Ir iš Manaso giminės kai kurie perėjo į Dovydo pusę, kai jis atžygiavo su filistinais prieš Saulių. Tačiau jis nekovojo drauge su jais, nes filistinų kunigaikščiai pasitarė ir pasiuntė jį atgal, sakydami: "Ant mūsų galvų jis pereis į savo valdovo Sauliaus pusę". 
Dovydui žygiuojant į Ciklagą, iš Manaso pusės perėjo Adnachas, Jehozabadas, Jediaelis, Mykolas, Jehozabadas, Elihuvas ir Ciletajas, Manaso tūkstantininkai. 
Jie padėjo Dovydui prieš užpuolikus, nes jie visi buvo narsūs vyrai ir kariuomenės vadai. 
Kas dieną žmonės ateidavo pas Dovydą padėti jam; susidarė didelė kariuomenė, lyg Dievo kariuomenė. 
Dovydui esant Hebrone, didelis skaičius ginkluotų karių atvyko jam atiduoti Sauliaus karalystę pagal Viešpaties pažadą. 
Judo ginkluotų skydais ir ietimis vyrų buvo šeši tūkstančiai aštuoni šimtai; 
Simeono­septyni tūkstančiai šimtas, 
Levio­keturi tūkstančiai šeši šimtai. 
Be to, aaronitų vado Jehojados­ trys tūkstančiai septyni šimtai, 
Cadoko, narsaus ir pasižymėjusio jaunuolio, ir jo tėvo namų­ dvidešimt du vadai; 
Benjamino, Sauliaus giminaičių,­trys tūkstančiai; iki to laiko dauguma iš jų buvo ištikimi Sauliui. 
Efraimo­dvidešimt tūkstančių aštuoni šimtai narsių, pagarsėjusių vyrų. 
Iš pusės Manaso giminės­aštuoniolika tūkstančių, pašauktų vardais, atvyko paskelbti Dovydą karaliumi. 
Isacharo vyrų, kurie suprato laikus ir žinojo, ką Izraelis turi daryti, atvyko du šimtai viršininkų su visais savo kariais; 
Zabulono patyrusių, patikimų ir ginkluotų karių­penkiasdešimt tūkstančių, pasiryžusių padėti Dovydui. 
Naftalio­tūkstantis vadų ir trisdešimt septyni tūkstančiai ginkluotų skydais ir ietimis vyrų; 
Dano patyrusių karių­dvidešimt aštuoni tūkstančiai šeši šimtai; 
Ašero tinkamų karo žygiui karių­ keturiasdešimt tūkstančių; 
Iš kitos Jordano pusės rubenų, gadų ir pusės Manaso giminės tinkamai ginkluotų karių­šimtas dvidešimt tūkstančių. 
Visi šitie kariai, galintys eiti rikiuotėje, atėjo į Hebroną, pasiryžę paskelbti Dovydą viso Izraelio karaliumi. Visi kiti izraelitai taip pat buvo vieningai nusiteikę paskelbti Dovydą karaliumi. 
Pas Dovydą jie buvo tris dienas, valgydami ir gerdami, nes jų broliai buvo aprūpinę juos. 
Net Isacharo, Zabulono ir Naftalio kaimynai asilais, kupranugariais, mulais ir jaučiais gabeno jiems maisto: figų papločių, džiovintų vynuogių, vyno, aliejaus ir daugybę avių; džiaugsmas buvo visame Izraelyje. 

1 Crônicas 13